Kaip galime ugdyti kolektyvinę gerovę

Autorius Daktaras Richardas J. Davidsonas

Žmonės yra sukurti tam, kad klestėtų – mokslas mums parodė, kad tai yra mūsų branduolio dalis DNR. Žmogaus klestėjimą galime apibrėžti kaip procesą, kurio metu panaudojame ir ugdome įgimtus kiekvieno žmogaus gebėjimus būti gerai.

Visi mes ateiname į pasaulį pirmenybę teikdami gerumui, gerumui ir gebėjimui suvokti, tačiau turime ugdyti šias savybes, kad klestėtume.

Aš esu a neuromokslininkas mokydamasis, o mano darbo vairavimo klausimas visada buvo toks: kodėl vieni žmonės yra labiau pažeidžiami gyvenimo stropų ir strėlių, o kiti labiau atsparus? Šios gerumo savybės yra mūsų klestėjimo pagrindas, ir nors mes visi jomis apdovanoti, Svarbu pripažinti, kad kiekvienas žmogus prasideda kitoje vietoje ir gyvena įvairiuose kontekstuose. Kiekvieno žmogaus gyvenime veikia skirtingi suvaržymai, o tai, kaip į juos reaguojame, turi įtakos mūsų auklėjimas ir bendruomenės, kuriose gyvename.

Kur pradėti?

Didžioji dalis emocinės gerovės tyrimų dėmesio buvo skirta asmeniui. Viena iš pagrindinių įžvalgų, susijusių su gerove, yra pačios tarpusavio priklausomybės svarba. Pripažinimas, kad mūsų gerovė turi įtakos kitų gerovei ir pati bendruomenės, kurioje gyvename, gerovė kviečia mus sutelkti dėmesį į bendruomenę pats.

Atsižvelgiant į tai, kad daugiau nei pusė pasaulio gyventojų šiuo metu gyvena miestuose, galime pradėti spręsti pasaulinės bėdos problemas sutelkdami dėmesį į pagrindinius miestų sektorius. Suprasdami unikalius miesto integruotus sveikatos ir socialinės priežiūros modelius, galime įsitraukti ir padėti stiprinti esamas pastangas, kurios teigiamai veikia jo žmonių gerovę.

Kad iniciatyvos būtų tvarios, jos turi būti formuojamos atsižvelgiant į konkrečius bendruomenės poreikius, remiantis toje bendruomenėje jau esančiais turtais. Nors miestuose gali būti didelių skirtumų, tikimasi, kad pagrindiniai gerovės puoselėjimo principai bus panašūs.

Kur mes dabar?

Psichikos sveikatos ir emocinės gerovės tendencijos kėlė nerimą prieš COVID 19 pandemijos ir jos metu pablogėjo depresija ir nerimas sparčiai auga ir reikalauja daug nuostolių nacionalinei sveikatai ir tvarumui. Išblaškymas, vienatvė, ir tikslo trūkumas didėja ir turi dramatiškų pasekmių mūsų psichinei ir fizinei sveikatai.

Perdegimas o profesijų, pvz., mokymo ir sveikatos priežiūros, nusidėvėjimas sparčiai auga, o su šiomis tendencijomis susijusi ekonominė našta yra didžiulė.¹ Apskaičiuotos gydytojo perdegimo ir išsekimo išlaidos yra du ar tris kartus didesnės už metinį gydytojo atlyginimą savižudybė dažnis tarp JAV gydytojų dabar viršija vieną per dieną.² Kai kuriose JAV dalyse per pirmuosius penkerius šios profesijos metus mokytojo profesijos pasišalina daugiau nei 50 proc.³

Pandemija ir toliau a trauminis renginys visiems, ypač mažas pajamas gaunantiems suaugusiems,⁴ moterys, juodaodžiai, lotynų ir čiabuvių namų ūkiai bei asmenys su negalia,⁵ pabrėžiant, kaip svarbu atsižvelgti į sunkumus ir traumas, kurios šiose grupėse nuolat patiriamos.

Be to, kenčiame nuo dezinformacijos epidemijos. Ši žalinga tendencija griauna pačias mūsų institucijų šaknis ir mūsų gebėjimą bendradarbiauti sprendžiant didžiulius iššūkius, su kuriais susiduriame kaip visuomenė.⁶ Kiekvieną iš šių giliai įsišaknijusių problemų iš dalies lemia nesugebėjimas puoselėti pagrindinių savybių, kuriomis grindžiamas žmogaus klestėjimas. Moksliniai įrodymai rodo, kad platus šių gebėjimų ugdymas teigiamai paveiktų distalinius rezultatus, pradedant nuo savižudybės iki psichinės sveikatos, piktnaudžiavimas narkotikais, ir jautrumas dezinformacijai, be kita ko.

Kur mes einame?

Turime viziją, kad gerovę galime padidinti bendradarbiaudami viso miesto lygmeniu su pagrindinėmis suinteresuotosiomis šalimis ir bendruomenės lyderiais tokiuose sektoriuose kaip vyriausybė, išsilavinimas, sveikatos apsauga, pirmosios pagalbos teikėjai, įmonės ir darbo vieta bei tikinčios bendruomenės.

Tokiu būdu galime pasiekti platų gyventojų sluoksnį. Derinant mūsų išbandytas ir tikras gerovės intervencijas bei labai naujas mikrointervencijos, mes galime pakeisti distalinius rezultatus, kurie rūpėtų bet kuriam miestui, pvz bendruomenės sveikatos ir nusikaltimas norma.

Jei vertiname tokias savybes kaip gerumas ir užuojauta, galime integruoti gerovės praktikas, kurios sąmoningai stiprina šiuos gebėjimus visuose miesto sektoriuose. Žinome, kad tai įmanoma, nes mūsų neuromoksliniai tyrimai moko mus, kad gerumas ir užuojauta geriausiai laikomi įgūdžiais, kuriuos galima tobulinti lavinant. Kai laviname protą šių teigiamų savybių, smegenys pasikeičia taip, kad palaiko ilgalaikę gerovę.

Kai žmonės pirmą kartą išsivystė šioje planetoje, nė vienas iš mūsų nevalė dantų. Tačiau šiandien beveik kiekvienas planetos žmogus valosi dantis – tai nėra mūsų genomo dalis. Kažkaip išmokome tai daryti, nes pripažįstame, kad tai svarbu mūsų asmeninei fizinei higienai. Tai, ką mes čia svarstome, yra svarbu mūsų asmeninei psichinei higienai. Ir mokslas mums siūlo, kad jei treniruotume savo protą tiek pat laiko, kiek kiekvieną dieną praleidžiame valydami dantis, šis pasaulis būtų visai kitokia vieta.

Manau, kad visi turime moralinę pareigą padaryti viską, ką galime, kad puoselėtume žmogaus klestėjimą. Tai yra mūsų prigimties dalis, ir mes galime pradėti po vieną miestą, kad sukurtume malonesnį, išmintingesnį ir labiau užjaučiantį pasaulį.